Gamta Kretingos rajone vis dar turi paslapčių. Visai neseniai paaiškėjo, kad Šventosios ir Blendžiavos upėse gyvena nauja žuvų rūšis ne tik rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Iki šiol manyta, jog mūsų šalies vandens telkiniuose gyvena trys nėgių rūšys. Dabar į gamtos vadovėlius teks įrašyti ir ketvirtąją – ukraininę nėgę.
Šį atradimą padarė Kretingos rajono gyventojas, Gamtos tyrimų centro Vilniuje tyrėjas Robertas Staponkus, rinkdamas medžiagą bei informaciją savo disertacijai „Lietuvos apskritažiomenių biologija ir genetinės struktūros ypatumai“.
Tyrėjas tyrė nėgių buveines visoje Lietuvoje, tačiau Kretingos rajono upės pateikė jam netikėtą staigmeną.
Pasitelkė sudėtingus tyrimus
„Iki šiol manyta, kad Lietuvoje gyvena 3 nėgių rūšys – dažniausiai pasitaikanti upinė, retesnė mažoji ir reta jūrinė. Ukraininė nėgė dydžiu panaši į mažąją nėgę ir jas atskirti išoriškai būtų nelengva. Tai, kad Lietuvos upėse gyvena dar viena nėgių rūšis, atskleidė molekuliniai genetinės medžiagos tyrimai, tai yra, tiriant nėgių genome užkoduotą informaciją“, – „Švyturiui“ apie mokslinį atradimą pasakojo R. Staponkus.
Jis laboratorijoje tyrė ne vieną žuvį – molekuliniai tyrimai parodė, kad net trys nėgės priklauso naujai rūšiai. Vadinasi, tai – ne atsitiktinumas, upėse iš tiesų gyvena iki šiol neaptiktos nėgės.
„Jei tik vienas individas būtų pasirodęs esąs ukraininė nėgė, būtų buvę galima kalbėti apie atsitiktinumą arba apie galimas klaidas laboratorinių tyrimų metu. Tačiau sugauti 3 individai. Nėgės sugautos Šventosios upėje ir Blendžiavos upelyje, kuris įteka į Salanto upę. Kol kas ši nėgių rūšis aptikta tik Kretingos rajone, norint išsamiau išsiaiškinti jų paplitimą, reikia daugiau tyrimų“, – sakė R. Staponkus.
Anot jo, ši nauja rūšis atrasta atsitiktinai – kadangi niekas nežinojo, kad Lietuvoje ji egzistuoja, niekas apie tai ir nekalbėjo. Kadangi ukraininė nėgė Lietuvoje nėra verslinė žuvis, didelio mokslinio intereso jos ieškoti Lietuvoje nebuvo. Vienintelis atvejis, kuomet užsiminta apie galimą ukraininės nėgės egzistavimą Lietuvoje, buvo 1965 metai. Tuomet mokslininkas P. I. Žukovas teigė, jog Nemuno baseino aukštupyje gali būti šių nėgių.
Šiandien R. Staponkus neatmeta galimybės, jog ukraininei nėgei veisiantis Šventosios upėje, žuvis gali būti paplitusi ir šiauriau esančiose Baltijos jūros upėse.
Archajiškas sutvėrimas
Kaip ukraininė nėgė atsidūrė Žemaitijos upėse, galima svarstyti teoriškai. Manoma, kad ukraininė nėgė į mūsų regioną atkeliavo iš Juodosios jūros regiono, susidarius palankioms sąlygoms Europos apledėjimo metu arba tarp jų.
„Lietuvos teritorijoje ukraininė nėgė galėjo atsidurti prieš milijonus metų. Galų gale, rūšiai susiformuoti taip pat reikia milijonų metų. Nėgė yra labai archajiškas sutvėrimas. Žuvimi jo net negalima pavadinti – tai tarpinis variantas tarp primityvaus chordinio ir šiuolaikinio stuburinio. Apskritažiomenių, kuriems priklauso ir nėgės, grupė egzistuoja jau 500 milijonų metų. Kadangi sutvėrimas sugebėjo taip ilgai išlikti, jis geba prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų“, – kalbėjo R. Staponkus.
Šios archajiškos žuvys Lietuvoje yra saugomos pagal Berno konvenciją ir Europos Buveinių direktyvą. Už nelegalų ir ne tinkamu laiku atliktą nėgių gaudymą yra skiriamos baudos.
R. Staponkaus pastebėjimu, Lietuvoje nėgė nėra itin populiari žuvis. Ją paruošti reikia mokėti, gyvūnas turi savotišką kvapą, norinčius smaguriauti atgrasyti galėtų ir gyvatiška nėgės išvaizda. Nėges griežtai draudžiama gaudyti neršto metu – balandžio, gegužės mėnesiais. Tačiau būtent tada ir kyla pagundų jas gaudyti – neršdamos nėgės susispeičia būriais, nieko nebijo, tad pačiupti be specialių įrankių jas itin lengva.
„Už nelegaliai pagautą nėgę – vieną individą – gali būti skiriama apie 30-ies eurų bauda. Pasitaiko, kad neršto metu pagautų žuvų žmonės net nevalgo – gaudo jas kiaulėms šerti. Gaudant nėges neršto metu daroma žala gamta, o ir naudos iš tokios žuvies maža. Riebiausia ir skaniausia nėgė būna rudenį, neršto metu ji būna išeikvojusi energinius resursus, todėl ir mėsos kokybė prastesnė“, – teigė R. Staponkus.
Su meškerėmis nėgės yra nepagaunamos. Legaliai jas gaudantys verslininkai naudoja specialias gaudykles. Negerbiantys gamtos pasirenka paprastesnį būdą – iš vandens žuvis traukia rankomis.
„Gaudyti nėges nerštavietėje yra nedovanotina. Licencija yra nebrangi, rudenį žuvis galima gaudyti legaliai. Vis dėlto, jas reikia mokėti paruošti. Štai Latvijoje nėgė yra tikras delikatesas, 1 kilogramas kainuoja apie 20 eurų. Ruošiama žuvis specifiškai – išrūkoma ir marinuojama drebučiuose. Tokiu būdu dingsta nėgėms būdingas kartumas ir kvapas“, – sakė R. Staponkus.
Neršia tik kartą
Pasak R. Staponkaus, nėgių gyvenimas, dauginimasis, maitinimasis yra labai įdomus. Didžiąją gyvenimo dalį nėgė praleidžia lervos stadijoje. Tai trunka apie 5 metus – lerva neturi akių, maitinasi filtruodamos vandeniu plaukiančias organikos daleles. Tiesa, suaugusios upinės ir jūrinės nėgės parazituoja žuvis – prisisiurbia prie žuvies specialiu disku, turinčiu raginius dantis ir naudoja stiprų dantimis padengtą liežuvį, kuriuo pragraužia odą ir minta audiniais bei krauju.
Praėjus lervos stadijai, prasideda transformacija, kuriai įvykus nėgė iškeliauja į jūrą maitintis arba niekur nemigruoja ir ruošiasi nerštui gimtosiose upėse. Labai ilgą laiką lervos stadijos ir suaugusi nėgė buvo laikoma dviem skirtingomis rūšimis.
„Nėgės lerva vadinama vingiliu, nors žmonės paprastai vadina vijūnu. Vingilis ir suaugusi nėgė, kaip skirtingos to paties gyvūno gyvenimo stadijos pripažintos tik 1856 metais. Iki tol lervos ir nėgės laikytos skirtingais organizmais. Vingilių išskiriamos gleivės yra nuodingos, jos iš dalies padeda apsisaugoti nuo plėšrūnų“, – atskleidė R. Staponkus.
Kai vingilis transformuojasi į suaugusią nėgę, ateina laikas nerštui. Į vieną vietą susibūrusios nėgės kolektyviškai pradeda formuoti lizdą – savo apvaliomis burnomis prisisiurbia akmenis ir juos gabena pasroviui, upės dugne suformuodami nedidelį duburį. Kai lizdas parengtas, patinėliai pateles apsiveja savo kūnu, sudarydami tarsi kilpą. Slinkdami šia kūniška kilpa, patinėliai iš patelių išspaudžia ikrus ir juos apvaisina.
Ikrai nusėda į kruopščiai sukrautą lizdą, o nėgių – patelių bei patinėlių – laukia liūdnas likimas. Nėgės, kaip ir Šiaurės Amerikos lašišos, išneršusios žūva.
„Nėgės investuoja visą savo energiją į vienintelį pasidauginimą. Plaukdamos į nerštavietę, jos išnaudoja daug energetinių resursų. Išneršusios jos nebeturi jėgų grįžti atgal, todėl žūva, suteikdamos galimybę išsivystyti naujai kartai“, – pasakojo R. Staponkus.
Diana Jomantaitė
Pajūrio laikraštis – „Švyturys”
